Rankraštiniai XVIII a. - XIX a. I pusės iliuziškai tapytų altorių retabulų liudijimai

LTBuvusios Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (toliau LDK) sakraliuosiuose statiniuose iliuziškai tapytų altorių retabulų iki mūsų dienų išliko vos dešimtadalis. Jie neatspindi nei realaus paplitimo masto XVIII a.–XIX a. I pusėje, nei visų plastinių ir technologinių šių altorių savybių. Daugiausia apie iliuziškai tapytus altorių retabulus mes galime spręsti remdamiesi šaltiniais, t. y. XVII a.–XIX a. rankraštiniais liudijimais (bažnyčių, koplyčių ir vienuolynų inventoriais, vizitacijomis, pajamų ir išlaidų knygomis). Tačiau šių dokumentų specifika, juose laisvai ir „nesunormintai” naudoti terminai neleidžia lengvai atpažinti iliuziškai tapytų altorių retabulų. Dėl minėtų dokumentų svarbos nagrinėjamai temai, jie aptariami plačiau, sutelkiant dėmesį į ten naudotus iliuzinių altorių įvardijimus. Jų aptarimas yra būtinas, nes dėl laisvai naudotų altorių apibūdinimų kyla nemaža painiavos atskiriant iliuziškai tapytus retabulus nuo tūrinių, pagal baroko, rokoko tradiciją gausiai polichromuotų. Nustatant altoriaus retabulo pobūdį, dažnai tenka susipažinti su visa statinio interjero įrangos raida, t.y. su visais išlikusiais aprašais, kurie gali atskleisti interjerų puošybos plastinius niuansus. Iš peržiūrėtų dokumentų vieni išsamiausių, pateikiantys daugiausia duomenų apie altorių meninį apipavidalinimą, yra 1782–1784, 1793, 1818 m. vykdytų generalinių vizitacijų aktai. Pastarosios grupės dokumentai padėjo išaiškinti LDK iliuzinių retabulų technologinę bei plastinę įvairovę ir nebesieti šių paminklų vien su sienų tapybos problematika.

ENOnly one tenth of altar retables illusively painted in sacral constructions of the former Grand Duchy of Lithuania (hereinafter referred to as GDL) has survived until our days. They represent neither a real scope of their distribution in the 18th century-the first half of the 19th century nor all broader plastic and technological features of these altars. We can judge about the illusively painted altar retables from manuscript testimonies of the 17th-19th century (inventory, visitations of churches, chapels, income and expenditure books). However, specificity of these documents precludes us from easily recognising illusively painted altar retables. Discussion of these documents is necessary because due to freely used characterisations of altars much confusion arises in separating illusionary painted retables from volumetric ones, which are abundantly polychrome-plated according to the baroque, rococo tradition. When establishing the nature of the altar retable one often has to get acquainted with the entire development of the interior facilities of the construction, i.e., with all existing descriptions, which can reveal all plastic nuances of the interior adornment. Acts of general visitations carried out in 1782–1784, 1793, 1818 present the greatest amount of data about the artistic design of altars. These documents helped us elucidate the technological and plastic variety of illusionary retable of GDL and not to relate these monuments to the problems of wall murals alone.