Rengiamės Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui

 

Jau keletas metų mūsų šalyje rengiamasi pažymėti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Tai įvyks 2009-aisiais. Siekiant, kad pasirengiamieji darbai vyktų sklandžiai, Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. gegužės 8 d. dekretu buvo sudaryta Lietuvos vardo tūkstantmečio valstybinė komisija, o jos veiklai suaktyvinti ir koordinuoti įkurta Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija.
Išsami publikacija apie šaltinį, kuriame pirmą kartą istorikų turimomis žiniomis paminėtas Lietuvos vardas, ir kokia to paminėjimo istorija, išspausdinta dar 1999 m. leidinyje „Tūkstantmečio knyga“, t. 1. - Kaunas : Kraštotvarka). Straipsnio  autorius – Tomas Baranauskas. Jame rašoma, kad pirmą kartą Lietuvos vardas paminėtas 1009 m. vasario 14 d. Tai padaryta Kvedlinburgo analuose, kur pateikta informacija apie tragišką šv. Brunono Kverfurtiečio misijos baigtį. Čia nurodoma, kad „Šventasis Brunonas, kuris yra vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, 11-ais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje (in confinio Rusciae et Lituae) pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių kovo 9 d. ( = vasario 14 d. ) iškeliavo į dangų.“

Beje, šioje knygoje pateikiama itin daug vertingos informacijos iš Lietuvos istorijos.

 

Išsamiau apie ano meto įvykius –  minėtoje Tomo Baranausko publikacijoje:

„Šv. Brunono misiją suorganizavo Lenkijos karalius Boleslovas I Narsusis, siekdamas išplėsti savo įtaką prūsų žemėse. Dar 997 m. jis išsiuntė į Prūsiją šv. Vaitiekų Adalbertą, bet šis nieko nelaimėjęs žuvo Pamedėje. Kai šv. Adalberto žygį panoro pakartoti misijų arkivyskupas Brunonas Kverfurtietis, Boleslovas jį nusiuntė į kitą Prūsijos galą – jotvingių žemes. Dėl šių žemių jis varžėsi su Rusios didžiuoju kunigaikščiu Vladimiru, kuris dar 983 m. privertė jotvingius pripažinti jo valdžią.

Kai tik Brunonas įžengė į jotvingių žemes, tuojau buvo nuvestas pas vietinį „karalių“ Netimerą ir jo dvare ėmė pamokslauti. Netimerui atsisakius krikštytis, Brunonas įmetė į ugnį karaliaus stabus. Užsirūstinęs Netimeras įsakė sudeginti Brunoną.

Misionierius buvo pasodintas ant laužo, tačiau ugnies uždegti ilgai nesisekė. Netimeras tai palaikė stebuklu, paleido Brunoną ir su 300 vyrų (matyt, valsčiaus sueigoje) apsikrikštijo. Vėliau netgi įsakė nužudyti nepanorusį krikštytis savo brolį. Tačiau tolesnė Brunono misija nebebuvo sėkminga. Nuvykęs į kitą Netimerui pavaldų valsčių, jis buvo suimtas to valsčiaus kunigaikščio, vėlesnių šaltinių vadinamo Zebedenu. Jo nurodymu arkivyskupui buvo nukirsta galva, o palydovai pakarti. Vėlesni šaltiniai nurodo, kad Brunono galva buvo įmesta į upę, vadinamą Aistra. Tai turbūt dabartinė Jatra (lietuviškai Aitra), Molčiadės intakas netoli Naugarduko, lietuvių, jotvingių ir rusinų žemių paribyje.

Kai kurie istorikai Netimerą laiko lietuviu. Jie remiasi tuo, kad Brunonas žuvo Lietuvos pasienyje, ir mano, kad apie Prūsiją kalbančiuose šaltiniuose Prūsijos vardu vadinama Lietuva. Toks aiškinimas nėra patikimas, nes Brunonas žuvo jau išvykęs iš Netimero dvaro. Vieni šaltiniai nurodo jį žuvus Rusios ir Lietuvos, kiti – Prūsijos ir Rusios, treti – Prūsijos, Lietuvos ir Rusios pasienyje (visi jie rėmėsi neišlikusia Brunono darbų knyga). Paskutinė versija, matyt, tiksliausia – ji sutampa ir su minėta Alstros-Aitros upelio lokalizacija. Taigi Brunonas žuvo dar neįžengęs į Lietuvą. Vėliau Boleslovas I Narsusis išpirko nužudytųjų kankinių palaikus ir jiems atminti pastatė bažnyčią.

Brunono misija nesibaigė be rezultatų. Netimero valdomiems jotvingiams kurį laiką įtaką darė Lenkija (jų žemės ribojosi su Lenkijai priklausančia Mazovija, kurios kunigaikščiai turbūt ir rūpinosi ta įtaka). Tačiau netrukus po Boleslovo I Narsiojo mirties Lenkijoje prasidėjo vidaus kovos.

1038 m. Mazovijos kunigaikštis Meclavas pradėjo kovą su Lenkijos kunigaikščiu Kazimieru I Atnaujintoju. Į šią kovą jis įtraukė ne tik jotvingius, bet ir lietuvius. Tuo pasinaudojęs Kijevo didysis kunigaikštis Jaroslavas pasiūlė pagalbą Kazimierui I Atnaujintojui ir jau 1038-aisiais puolė Jotvą.

1040 m. Jaroslavas surengė žygį ir į Lietuvą, 1041 m. – į Mazoviją, o 1044 m., atrodo, vėl puolė Lietuvą. Galų gale 1047 m. Jaroslavas surengė lemiamą žygį į Mazoviją, ir Meclavas žuvo. Mazovija vėl susijungė su Lenkija, o Jotva ir Lietuva tapo priklausomos nuo Rusios.

Beveik pusantro šimtmečio Lietuva buvo priklausoma nuo Rusios. Lietuva jai mokėjo duoklę, kurią rinko Polocko kunigaikščiai, nes Polocko žemė ribojosi su Lietuva. Taigi jau ir anksčiau užsimezgę Lietuvos ir Rusios santykiai tapo dar intensyvesni. Iš Rusios Lietuva perėmė tam tikrų žemės ūkio ir amatų techninių naujovių. Reikšmingų pokyčių įvyko ir socialinėje bei politinėje Lietuvos struktūroje.

Tuo metu atsirado pirmosios medinės pilys, kurios tapo kunigaikščių rezidencijomis (galbūt dėl poreikio apsiginti nuo Rusios ekspansijos). Tarp kunigaikščių vis labiau ryškėjo hierarchija, jie pamažu tapo profesionaliais valdovais, išlaikomais visuomenės, t. y. Lietuvoje formavosi ankstyvoji valstybės struktūra. Deja, šiam reiškiniui patvirtinti trūksta duomenų, ir tokios išvados daromos atsižvelgiant ir į vėlesnį Lietuvos iškilimą. Lietuviai vieninteliai iš visų baltų sugebėjo sukurti brandžią valstybės struktūrą ir taip įtvirtinti savo valstybingumą.

XI a. Lietuva apėmė rytinę dabartinės Lietuvos ir vakarinę dabartinės Baltarusijos dalį. Apie kitas aukštaičių žemes žinome tik iš XIII a. šaltinių. Tą patį galima pasakyti ir apie į vakarus nuo jų plytėjusias žemaičių žemes bei valsčius. Daugiau žinių yra apie Šiaurės Lietuvoje ir Vidurio Latvijoje gyvenusius žiemgalius. Jau anksčiau skandinavai kartais išreikalaudavo iš jų duoklę. Apie 1035–1040 m. duoklės mokėjimą kuriam laikui atnaujino švedų karžygys Ingvaras. XI a. žiemgaliai 4 kartus minimi Švedijos runų įrašuose. Asmenų, vykusių prekiauti į Žiemgalą, atminimui pastatyti trys akmenys su runų įrašais, be to, išliko XI a. varinė svarstyklių dėžutė su užrašu, kad ji gauta iš žiemgalio. Šie įrašai rodo buvus glaudžius žiemgalių prekybinius ryšius su švedais.

XI a. dabartinės Lietuvos vakarinėje dalyje suklestėjo kuršių kultūra. Jie buvo turtingi, tačiau piratavo ir nemokėjo vertinti savo turtų – didelę jų dalį palaidodavo kartu su mirusiaisiais. Gyvendami Baltijos jūros pakrantėje, kuršiai dažnai kariavo ir prekiavo su skandinavais ir ne kartą buvo priversti jiems mokėti duoklę. XI a. viduryje ir antroje pusėje danai turėjo nuolat saugoti pakrantes nuo kuršių antpuolių. Danijos bažnyčiose buvo meldžiamasi: „Dieve, apsaugok mus nuo kuršių“. Adomas Bremenietis 1075 m. kuršius pavadino „žiauriausia gentimi“, taip pat nurodė, kad jie garsėja savo žyniais, sugebančiais nuspėti ateitį. Esą pas juos atvyksta net graikai ir ispanai. Paprastai aiškinama, kad graikai – tai graikų tikėjimo rusinai, o ispanai – klaidingai parašyta frazė „šių pagonių“ (his paganis).

Pirataujanti kuršių diduomenė buvo sunkiai suvaldoma, tad politinės integracijos procesas buvo lėtas. Lietuva sėkmingiau plėtojo politinę organizaciją, todėl ateitis priklausė jai.“

 

Tekstas pirmą kartą paskelbtas leidinyje „Pažintis su Lietuva.

Tūkstantmečio knyga, 1“ (Kaunas : Kraštotvarka, 1999)