Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo Akto signataras, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkas Česlovas Vytautas Stankevičius

Gimė 1937 m. vasario 27 d. Vilkaviškio apskrities Šeštinių kaime smulkių ūkininkų šeimoje, kurioje . Šeimoje augo jaunesni brolis ir sesuo. 1956 m. baigė Kauno politechnikumą (dabar – Kauno technikos kolegija) ir įgijo statybos techniko kvalifikaciją. 1956–1959 m. buvo paimtas atlikti privalomąją karo tarnybą SSRS kariuomenėje. Grįžęs pradėjo dirbti techniku Miestų ir kaimų statybos projektavimo institute Kaune ir studijuoti Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) Statybos fakultete vakariniame skyriuje. 1965 m. baigė Kauno politechnikos institutą ir įgijo pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus diplomą su pagyrimu. 1959–1974 m. dirbo Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filiale: buvo grupės vadovas, vadovaujantis konstruktorius, vyriausiasis specialistas konstruktorius, Techninio skyriaus viršininkas. 1974 m. buvo paskirtas Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo (vėliau – Kauno miestų statybos projektavimo instituto) vyriausiuoju inžinieriumi ir šias pareigas ėjo iki 1990 m. 1990 m. vasario 24 d. buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nariu. Dalyvavo rengiant Kovo 11-osios dokumentus. Ėjo Atkuriamojo Seimo Pirmininko pavaduotojo pareigas. 1990–1991 m. buvo įgaliotas Valstybinės derybų su Sovietų Sąjunga delegacijos narys; 1990–1992 m. – Lietuvos valstybinės delegacijos Baltijos Taryboje nuolatinis narys; 1991–1992 m. – Lietuvos parlamentinės delegacijos Šiaurės Atlanto Asamblėjoje vadovas; 1991–1992 m. – Lietuvos valstybinės derybų su Rusija delegacijos vadovas. Vadovavo deryboms dėl Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos (tuo metu – RTFSR) valstybinių santykių pagrindų sutarties (pasirašyta 1991 m. liepos 29 d.) ir deryboms dėl SSRS okupacinės kariuomenės išvedimo (susitarimai pasirašyti 1992 m. rugsėjo 8 d.). 1992 m. Č. Stankevičiui buvo suteiktas nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus diplomatinis rangas. 1992–1993 m. dirbo specialiųjų misijų ambasadoriumi Užsienio reikalų ministerijoje. 1993–1996 m. – Krikščionių demokratų frakcijos Seime patarėjas. Aktyviai dalyvavo rengiant nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo projektą. 1996–2000 m. – VII Seimo narys, priklausė Krikščionių demokratų frakcijai, buvo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys. 1996 m. gruodžio mėn. – 2000 m. gruodžio mėn. – aštuntosios (XXIX), devintosios (XXX) ir dešimtosios (XXXI) vyriausybių krašto apsaugos ministras. Nuo 2001 m. iki 2005 m. lapkričio mėn. – Lietuvos Respublikos ambasadorius Norvegijos Karalystėje. 2005–2008 m. – užsienio reikalų ministro patarėjas. Aktyviai dalyvavo rengiant Nacionalinės energetikos strategijos projektą. Niekada nebuvęs nei pionieriumi, nei komjaunuoliu, skiriamas vyriausiuoju inžinieriumi, 1974 m. sutiko įstoti į Sovietų Sąjungos komunistų partiją (SSKP). 1988 m. birželio 10 d. buvo išrinktas į Sąjūdžio Kauno iniciatyvinę grupę. Aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą, buvo išrinktas Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininku ir Sąjūdžio Seimo nariu. 1989 m. II ketvirtyje pasitraukė iš SSKP. Artėjant 1992 m. rinkimams į Seimą, viešai įvertino savo kaltę dėl priklausymo Komunistų partijai ir kolaboravimo, atsisakė pasiūlymo tapti kandidatu į Seimą. 10 metų nepriklausęs jokiai partijai,  1999 m. įstojo į Lietuvos krikščionių demokratų partiją. 2008 m. partijai susijungus su Tėvynės Sąjunga, tapo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų nariu, išrinktas Politikos komiteto pirmininko pavaduotoju. Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininku yra nuo 2008 m gruodžio mėnesio.